Smarkiai vėluojantis įrašas, kuris turėjo atsirasti tik tik praėjus Velykoms 🙂 Mat šiuos gražuolius kepiau būtent tuo laikotarpiu ir dalinausi jais su artimiausiais žmonėmis. Klausit, kodėl po trijų mėnesių visgi nusprendžiau šiuo receptu pasidalinti? Ogi todėl, kad keksiukai gali būti skirti bet kuriai metų šventei, progai ar šiaip kokiams savaitgaliui. Širdis neileido palikti gulėti šių nuotraukų ir recepto, nes keksiukai gavosi labai puikūs – skanūs, drėgni ir labai labai šokoladiniai. Tie, kas ragavo, manau man pritars 🙂
Receptą su Guinness alumi buvau nusižiūrėjusi gan seniai, bet vis neprisiruošdavau pagal jį kepti. Vis svarstydavau, koks tas alaus skonis kepiniuose, jaučiasi – nesijaučia, skanu – neskanu. Tai džiaugiuosi, kad pagaliau radau tam progą ir išdrįsau pabandyti. Alus keksiukuose nesijaučia. Iš tų, kurie valgė, sulaukiau nuostabos po to, kai pasakiau, kad keksiukuose yra alaus. Ir ne šiaip sau kokie 20 ml, o visi 250 ml 🙂 Tačiau šiuo atvejju alus atlieka kitą darbą – sustiprina šokolado skonį, palieka savo kartumo (juk Guinness 🙂 ), kuris šokoladiniame kepinyje, taip sakant, labai laiku ir vietoje 🙂
Taigi, jeigu yra bijančių, galiu nuraminti, mėginkit – patiks tikrai visiems! 😉
