Tortas „Raudonasis aksomas“

Iškepti tortą man visada atrodė didelis žygdarbis. Galvojau, kad darbo ten pusei dienos, panašiai kaip cepelinams. Visuomet žavėdavausi tomis mamomis, kurios pačios savomis rankomis tortus ruošia ir kepa savo vaikų, vyrų gimtadieniams. Po ilgų svarstymų nusprendžiau, kad esu niekuo ne prastesnė, reikia ir man palypėti laipteliu aukštyn šių skanėstų pasaulyje. Juk tas tortas, tai tas pats keksiukas ar pyragas, tik horizontaliai supjaustytas ir perteptas kremu 🙂

„Raudonasis aksomas“ (red velvet cake) jau ilgą laiką buvo mano „reikia išbandyti“ sąraše. Ir argi artėjantis gimtadienis ne pati tinkamiausia tam proga? 🙂

 

Tortas Raudonasis aksomas, gamintas Skonių rumba

Contine reading

Lengvai vakarienei – perlinių kruopų rizotas

Iki šiol perlinės kruopos mūsų namuose buvo naudojamos tik vienam reikalui – sriubai. Ir tai tik raugintų agurkų. Daugiau kažkodėl aš jų vis nerasdavau, kur padėt. Visai kitas reikalas, pvz. grikiai ar ryžiai, ar avižinės kruopos. Iš jų galima tiek visko prigalvot. O, pasirodo, visai nepelnytai perlines kruopas buvau nurašiusi.

Nesu gaminusi tradicinio rizoto iš ryžių, bet dabar manau, kad reikės pabandyti. Nes jau šis, iš perlinių kruopų, džiovintų grybų ir daržovių, buvo fantastiškas. Toks lengvas, bet kartu turtingas įvairių skonių patiekalas. Idealus vakarienei! Iš pirmo žvilgsnio gal kas jį pavadintų tiesiog kruopų koše, bet, žinokit, ne. Čia kažkas daugiau. Ir vėl valgiau aikčiodama, linksėjom abu su vyru, kaip abiems skanu.

 

Perlinių kruopų rizotas su grybais ir daržovėmis pagal Beatos virtuvė receptą

Contine reading

Savaitgalis su pica ir suvožtiniais

Nors man, galima sakyti, kiekviena diena kaip penktadienis ar šeštadienis, kadangi nei anksti keltis, nei kažkur skubėti dažniausiai reikia. Tačiau. Savaitgalis yra ir man savaitgalis. Labai labai laukiamas, nes tada visa šeima būna kartu namie, tada visi dūkstame lauke, žaidžiame įvairiausius žaidimus, o užmigdę mažiausiąją jaukiai vakarojam prie taurės vyno.

Praėjusį savaitgalį nusprendžiau mūsų skrandžius palepinti namuose gamintu, taip vadinamu, greitu maistu. Šiaip tai, jei visa tai gamini pats, tai nelabai jis greitas gaunasi 🙂 bet užtai gal ne toks nesveikas, kaip užkandinėse. Nes juk žinai, ko ir kiek dedi. Net truputį gėda prisipažinti, kad picą nuo pradžios iki galo namuose pirmą kartą dariau. Vis nerimaudavau, kad pagrindą gali nepavykti iškepti. Bet, pasirodo, veltui! 🙂 Tiesa, galbūt pagelbėjo specialiai picoms kepti skirti miltai, o gal atiduota didelė meilė minkomai tešlai. Nežinau. Bet buvo skanu, labai skanu. Valgiau, pirštus laižiau ir vis kartojau „kaip skanu! kaip skanu!“ 🙂 Žodžiu, jeigu yra tokių dvejojančių kaip aš, tai galiu nuraminti, čia tikrai ne raketų mokslas 😉

 

Namie kepta pica su pievagrybiais ir saliamiu. Padas pagal Beatą iš Beatos virtuvė

Contine reading

Pasiilgusiems kinų maisto – makaronai su daržovėmis

Kai dar buvom jauni, neįsipareigoję ir be vaikų, su tuo metu dar būsimu vyru labai mėgom kinų virtuvę. Ko gero,bent kartą per dvi savaites apsilankydavom kinų maisto restorane. O laikui bėgant, ypač gimus dukrytei, tapome sėslesni, pradėjome labiau vertinti namuose gamintą maistą. Be to, reikia pripažinti, kad su vaiku nuėjus kur nors pavalgyti, maistu pasimėgauti pakankamai sunku, reikia didelę dėmesio dalį skirti mažyliui – jį užimti, pamaitinti ir visaip kitaip apšokinėti. Tad natūralu, kad užsisakyti patiekalai atsiduria antrame plane ir dažnai, na, bent jau mums, tenka jį valgyti gerokai pravėsusį ar net šaltą. Kaip sako, jei Mahometas neateina pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą. Vakar pabandžiau sušokti skonių rumbą pagal kinų muziką. Ir pavyko puikiai! Užsimerkus ir atsipalaidavus, galėjau net įsivaizduoti, kad sėdžiu visai ne namie, o puikiausiame kinų restorane, nes skonis Mmmm koks geras!

 

Makaronai su daržovėmis kinietiškai pagal Skonių rumba receptą

Contine reading

Apie sielos draugus ir morkų keksiukus

Šiandien žiūrėdama filmą „Sekmadieniai pas Tifani“ (ang. „Sundays at Tiffany’s“) tik dar kartą supratau, kaip svarbu gyvenime surasti savo sielos draugą. Kaip aš džiaugiuosi, kad tokį turiu! Ne tas žodis, kaip gera jausti širdy pilnatvę. Žinoti, kad tave visada palaikys, kad nukreips teisingu keliu, kai paklysi, kad net ir tyloje su juo jausiesi lyg rojuj, kad jis padės pildyti tavo svajones, kad sukurs saugumo jausmą, kad visur, kur tik bebūsi, esant jam šalia jausiesi būdama namie ir t.t., ir t.t. Galima būtų vardinti ir vardinti.

Va tokie jausmai užplūsta apie savo žmogų galvojant. Ir kaip kartais aš pykstu ant savęs, kad per mažai jam dėkoju, už tai, kad jis šalia, tiesiog su manimi, per mažai sakau, koks svarbus jis man yra ir per retai sakau žodį „myliu“. Tai dar vienas pažadas naujiems metams. Sunku man kol kas. Na, bet kaip nors 😉

 

Apie sielos draugus

Contine reading