Šokoladinė nuodėmė

Jei Rojuje nėra šokolado, vadinasi, man ten ne vieta.
Jane Seabrook

 

Šokoladiniai keksiukai su varškės įdaru ir sūrio kepure

 

Žinau, kad už lango oras darosi vis gražesnis ir dauguma vos progai pasitaikius bėga kuo toliau iš namų, bet man sukinėtis virtuvėj bet kokiu oru šventė 🙂 Kai bandau kokį naują receptą, degu nekantrumu paragauti galutinio rezultato. Ir visai nesvarbu, ar už lango saulė šviečia, ar lietus pila. Bet žinoma, prie puodų visos dienos tikrai nepraleidžiu. Lieka pakankamai laiko ir lauke su dukryte padūkti, padėti jai zuikius gaudyti ir pažindintis su kiemo šaika (nes juk dabar jau pati gali prieiti ir pasilabinti). Žodžiu, veiklos netrūksta 😉

O namie aš vis nepaleidžiu iš rankų gimtadienio proga nuo draugų, Ingos, Edgaro ir Majaus, gautos puikios dovanos, A.Černės Saulėtos virtuvės „Saldumynų knygos“. Ten tiek visko gero yra!..  Būtent šio įrašo kaltininkų receptas vienas pirmųjų gavo varnelę „reikia išbandyti“. Mat jau buvau pasiilgusi šokolado skonio burnoje. Ir, galiu pasakyti, dar tikrai daug daug kartų mano virtuvėje šie šokoladiniai keksiukai bus kepami. Pirma dėl to, kad jie purūs, antra dėl to, kad jie minkšti, trečia, tik pažiūrėkit, kokie jie gražūs ir ketvirta dėl to, kad jie tobuli! 🙂

Contine reading

Oreo keksiukai

Keksiukai jau patys savaime yra gėris. Keksiukai su mėgstamais sausainiais – dar didesnis džiaugsmas! 🙂 Kai pasaulis sirgo Oreo psichoze, pas mus jų nebuvo taip lengva gauti. O štai dabar, kiekviename didesniame prekybos centre galima be vargo rasti visokiausių.

 

Oreo keksiukai pagal DolceVita receptą

Contine reading

Apie sielos draugus ir morkų keksiukus

Šiandien žiūrėdama filmą „Sekmadieniai pas Tifani“ (ang. „Sundays at Tiffany’s“) tik dar kartą supratau, kaip svarbu gyvenime surasti savo sielos draugą. Kaip aš džiaugiuosi, kad tokį turiu! Ne tas žodis, kaip gera jausti širdy pilnatvę. Žinoti, kad tave visada palaikys, kad nukreips teisingu keliu, kai paklysi, kad net ir tyloje su juo jausiesi lyg rojuj, kad jis padės pildyti tavo svajones, kad sukurs saugumo jausmą, kad visur, kur tik bebūsi, esant jam šalia jausiesi būdama namie ir t.t., ir t.t. Galima būtų vardinti ir vardinti.

Va tokie jausmai užplūsta apie savo žmogų galvojant. Ir kaip kartais aš pykstu ant savęs, kad per mažai jam dėkoju, už tai, kad jis šalia, tiesiog su manimi, per mažai sakau, koks svarbus jis man yra ir per retai sakau žodį „myliu“. Tai dar vienas pažadas naujiems metams. Sunku man kol kas. Na, bet kaip nors 😉

 

Apie sielos draugus

Contine reading